Ar vedate dienoraštį?
Galbūt kas nors prisimins laikus, kai buvo populiarūs dienoraščiai su spynomis? Tolimoje vaikystėje tokie dienoraščiai man atrodė be galo stebuklingi. O įvairiaspalviai kvepiantys puslapiai .. buvo tiesiog pasaka. Iki šiol pas mane išliko 2 dienoraščiai. Ten surašydavau visus svarbius įvykius. Tai buvo 6 klasė. Dabar grįžimas prie šių užrašų padeda geriau suprasti savo vaiką. Tada rašiau dienoraščius epizodiškai. Dažniausiai sunkiais laikotarpiais. Tuo metu aš dar nieko nežinojau apie automatinio rašymo būdą, bet šis metodas man atėjo savaime. Galbūt aš naudojausi juo praeituose gyvenimuose. Tam , kad atlikčiau neigiamų emocijų iškrovimą atsiversdavau dienoraštį ir išrašydavau viską, kas tuo metu vyko su manimi. Tai galima pavadinti „sielos šauksmu“. Šiuos dienoraščius vis dar saugau, kartais peržiūriu. Man tai yra mano gilios transformacijos simbolis. Tam tikru mastu patvirtinimas sau, kad galiu konsultuoti žmones. Geriausiai gali padėti tas, kuris pats kažkada „prisikėlė iš pelenų“. Gimiau 16 d. Tai karminis skaičius, kuris parodo, kad mano gyvenime bus įvykių seka, kurią galima pavadinti „aršia kova tarp Ego ir Dieviškosios valios“. Šios kovos metu nuvertėja viskas, prie ko prisirišęs ego. Šios kovos tikslas verčia Sielą atsiduoti Dievui, pripažįstant visas savo tamsiąsias puses.
Tada atsiveria talentas – matyti paslėptą, įžvelgti priežasties-pasekmės ryšius ir padėti kitiems pamatyti savo akląsias dėmes.
Pripažįstu, kad kova nebuvo lengva. Tai prasidėjo anksti ir baigėsi kažkur 31 –erių. Gal būt papasakosiu apie tai,tačiau kažkodėl vis dar nesinori rašyti socialiniuose tinkluose, kaip pataria visi marketologai ir prodiuseriai. Tačiau asmeniniuose pokalbiuose visada esu labai atvira.
Bet grįžkime prie dienoraščių. Gimus dukrytei prasidėjo laiko trūkumas. Teko kuriam laikui atsisakyti popierinių knygų skaitymo ir dienoraščių rašymo. Nors ir daug mokydavausi ir klausydavau labai daug paskaitų vaikščiodama su vaiku. Tačiau pažvelgus į praeitį, tai sąstingio metas. Informacija nepraleista per save, neapgalvota, neužfiksuota, neaptarta su bendraminčiais – tai našta, kuri pradeda griauti mus iš vidaus.
Kai tik atsirado daugiau laiko, grįžau prie knygų skaitymo. Kai skaitau, užsirašau citatas, pasižymiu svarbias vietas ir perskaitau jas iš naujo. Tačiau svarbiausia – mano asmeninės realizacijos, išgyvenimai ir suvokimai. Būtent tai aš užsirašau ir taip fiksuoju planuojamus pasikeitimus.
Tokį metodą norėjau išbandyti su grupe žmonių, kurie nusprendė kartu grupėje perskaityti Rami Bleckt knygą „10 žingsnių kelyje į laimę, sveikatą ir sėkmę“. Jeigu norime įterpti žinias, jeigu norime pokyčių gyvenime, turime investuoti savo laiką, pastangas, energiją. Jeigu norime tik gauti tokia informaciją tam, kad uždėti varnelę, neturėtume tikėtis gyvenimo pokyčių.
